Kai „apsauga“ virsta trauma
Rezonansiniai atvejai Lietuvoje kelia nepatogų klausimą: ar vaiko teisių intervencijos visada būna proporcingos, o vykdytojai – tinkamai patikrinti ir pasirengę? Socialiniuose tinkluose užtenka vieno vaizdo įrašo, kad visuomenė vėl pasidalintų į dvi stovyklas: vieni sako „vaiką reikia gelbėti“, kiti – „sistema griauna šeimas“. Tokios emocijos nėra iš piršto laužtos, nes faktas paprastas: vaiko paėmimas, net kai jis būtinas, yra itin traumuojantis įvykis vaikui ir tėvams. Tarptautinės organizacijos tiesiai įvardija – šeimos atskyrimas palieka gilių psichologinių pasekmių, o institucijoms tenka pareiga daryti viską, kad tai būtų kraštutinė, trumpiausia ir kuo mažiau žalojanti priemonė.
Klaipėdos naujagimio istorija: kai sprendimas atrodo kaip jėga
2025 m. lapkritį viešojoje erdvėje išplito vaizdo įrašas iš Klaipėdos ligoninės, kuriame matyti, kaip iš mamos paimamas naujagimis. Tarnyba aiškino, kad tokio amžiaus kūdikiui kritiškai svarbu, jog būtų atliepti jo fiziniai ir emociniai poreikiai, o sprendimas perkelti vaiką į saugią aplinką priimamas tik tuomet, kai „visiškai nėra kitų galimybių“ jį apsaugoti arba nepavyksta susitarti dėl kitų sprendimų, kartu užtikrinant tėvams galimybę palaikyti ryšį. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė taip pat pabrėžė, kad vaiko paėmimas ir perkėlimas pas globėjus yra kraštutinė priemonė, o motyvai turi būti įvertinti teisme (nors skubiais atvejais naujagimis gali būti paimtas ir be išankstinio teismo sprendimo, jei nustatyta grėsmė sveikatai, gyvybei ar saugumui). Po kelių dienų LRT pranešė, kad kūdikis grąžinamas šeimai, o istorija visuomenėje paliko vieną ryškų pėdsaką: net jei institucijos teisios, viešai matomas procesas gali atrodyti kaip prievarta – ir tai sprogdina pasitikėjimą.
Kručinskų byla: vaikai grįžo, bet baimė liko
2018 m. Kauno Kručinskų istorija tapo simboliu tam, kaip „procedūra“ gali sužeisti šeimą net ir tada, kai vėliau vaikai grąžinami. LRT publikacijoje fiksuota, kad šeima atgavo vaikus po to, kai sutiko su tarnybos sąlygomis, tačiau teigė, jog nuolatiniai vizitai trikdo vaikus, didina nerimą ir „baimę, kad vėl bus paimti“. Tai vienas iš pavyzdžių, kai visuomenė išgirsta ne tik „teisėta/neteisėta“, bet ir kitą klausimą: ar pati intervencijos forma nepaverčia vaiko teisių sistemos trauma-generuojančia mašina? Teodoras Ismailovas: kai vykdytojo reputacija tampa sistemos reputacija. Pasitikėjimo krizę aštrina ir atvejai, kai pats „vykdytojas“ kelia rimtų klausimų. 2018 m. LRT skelbė, kad Kauno vaiko teisių apsaugos specialistas Teodoras Ismailovas buvo nušalintas nuo pareigų, gavus skundą dėl neetiško elgesio, pradėjus tarnybinį patikrinimą. Publikacijoje minėta ir jo ankstesnė teistumo istorija bei viešojoje erdvėje keliami klausimai dėl jo elgesio ir simbolikos.
Teismas atmetė prašymą
Vėliau LRT pranešė, kad teismas atmetė T. Ismailovo prašymą panaikinti tebegaliojantį teistumą (publikacijoje įvardijama, jog jis buvo siejamas su PVM grobstymu), o po Kručinskų vaiko paėmimo specialistas buvo įspėtas dėl neetiško elgesio. Šis atvejis svarbus ne vien kaip pavienė istorija: kai institucija leidžia dirbti žmogui, kurio reputacija kelia abejonių, visuomenė pradeda svarstyti, ar sistema tikrai moka atsirinkti, kas turi teisę ateiti į šeimos namus „valstybės vardu“.
Vilčinskų byla: teismų išvados ir procedūriniai signalai
Vilčinskų šeimos istorija – dar vienas lakmuso popierėlis, kaip ilgai trunkantys konfliktai su institucijomis virsta visuomenės nepasitikėjimu. 2024 m. LRT skelbė, kad Kauno apygardos teismas konstatavo procedūrinius pažeidimus, susijusius su vaikų paėmimo procesu, o po nutarties vaikai buvo grąžinti tėvams. 2025 m. lapkritį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tėvai suprato, jog pasiimdami vaikus iš globos įstaigos juos „grobtų“, tačiau kartu įvertino, jog vėliau panaikinus nutartį dėl vaikų paėmimo ir vaikus grąžinus tėvams, jų veiksmai prarado pavojingumą – todėl jie pagrįstai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai nereiškia, kad „visi atvejai vienodi“. Bet tai reiškia, kad net teismų praktika kartais siunčia signalą: procedūros privalo būti nepriekaištingos, nes klaidos čia kainuoja vaiko saugumą, šeimos stabilumą ir visuomenės pasitikėjimą.
Kodėl šios istorijos taip siutina?
Nes jos paliečia pačius jautriausius dalykus: vaiko ryšį su tėvais, žmogaus orumą ir valstybės galią. Kai žmogus jaučiasi bejėgis prieš „sistemą“, įsijungia primityvus, bet labai žmogiškas režimas – gynyba, pyktis, priešiškumas. Ir tada vietoje „gerovės valstybės“ visuomenė mato priešingą efektą: baimę, susipriešinimą, neapykantą institucijoms.
O vaikui – tai dažnai tiesiog baimė. UNICEF pabrėžia, kad šeimos atskyrimas gali palikti ilgalaikes psichologines žaizdas. Casey Family Programs apžvalgose akcentuojama, kad pats tyrimo, paėmimo ir perkėlimo procesas gali būti traumuojantis, todėl sprendimai turi vertinti ir šią žalą, o ne vien „formalią riziką“. Be to, moksliniai tyrimai rodo, kad nestabilūs perkėlimai globos sistemoje siejasi su prastesniais elgesio ir psichikos sveikatos rezultatais.
Ką sako įstatymas – ir kas pasikeitė 2024–2025 m.?
Vienas dažniausių klausimų: „kaip sistema leidžia dirbti netinkamiems žmonėms?“ VTAPĮ numato darbo su vaikais apribojimus, o ši sritis pastaruoju metu griežtinama. Pavyzdžiui, įstatyme įtvirtintos sąlygos, kada asmuo negali dirbti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje ar jos teritoriniuose skyriuose – tarp jų ir teistumo už tyčinius nusikaltimus (kol teistumas neišnykęs/nepanaikintas), nepriekaištingos reputacijos reikalavimas ir kt. Taip pat nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įvesta pareiga dirbantiems (vykdantiems veiklą) su vaikais turėti „teisėto darbo su vaikais“ QR kodą, kuris patvirtina, kad asmuo nėra pripažintas kaltu dėl įstatyme nurodytų nusikaltimų, ribojančių darbą su vaikais; SADM puslapyje nurodomi ir pereinamieji terminai bei patikros mechanizmai. Šie pakeitimai – svarbūs, bet jie neišsprendžia visko. Nes pasitikėjimą griauna ne tik „kas dirba“, bet ir kaip dirba.
Kur „žmogiškumo faktorius“?
Žmogiškumas sistemoje nėra sentimentalumas. Tai profesionalūs standartai: aiškus paaiškinimas šeimai, kas vyksta ir kodėl;
deeskalacija vietoje konfrontacijos; minimalus kontaktų su vaiku žalojimas (ypač kai vaikas mažas); reali supervizija, vidinė kontrolė ir atsakomybė už netinkamą elgesį; skaidrumas (kiek leidžia privatumas) ir greitas institucinis atsakas, kai kyla abejonės. Jei šito nėra, net teisingas sprendimas visuomenei atrodo neteisingas.
Ką daryti, jei įtariate piktnaudžiavimą?
Jei manote, kad vaiko teisių specialistai ar kiti institucijų atstovai elgėsi netinkamai, egzistuoja oficialūs keliai: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra paskelbusi skundų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Dėl vaiko teisių pažeidimų galima kreiptis ir į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių (skundą gali pateikti ir pats vaikas; įprastai taikomas 1 metų terminas).
Ar „tok ia sistema yra normalu“? Sistema, kuri saugo vaiką, yra būtina. Bet sistema, kuri nemoka saugoti vaiko nepalauždama jo ryšio su šeima, kuri toleruoja reputacijos spragas ar grubią jėgą, ilgainiui pati išaugina tai, ko labiausiai bijo – pyktį ir priešiškumą valstybei. Gerovės valstybė prasideda ne nuo gražių programų. Ji prasideda nuo to, kad net ir sunkiausioje situacijoje vaikas ir šeima yra matomi kaip žmonės, o ne kaip „byla“.
Autorius: Dalius Andriukaitis
Straipsnis parengtas naujienų portalui „Lietuvos Valstybė“