Islamo šerdis atsidavimas
Islamas – tai paklusnumo, santarvės ir nuolankumo Alacho (Dievo) valiai religija. Islamo išpažinėjai vadinami musulmonais tiki, kad islamas, tiek kiek atsidavimas („islam”) Dievui (Allah) yra religijos šerdis, yra tikrosios žmonijos religijos reiškimosi per visą jos istoriją rezultatas. Ką Dievas įkvėpė Adomui, Abraomui, Mozei ir Jėzui, savo apreiškimais realizavo per Muhammadą [Muhammad Ibn Abdulach] (570-632). Todėl Muhammadas yra pranašų, kuriais Dievas pasinaudojo, kad atskleistų dieviškąją savo prigimtį ir valią istorijoje, “antspaudas”.
Islamas turi ypatingą savo kultą, susijusį su tam tikromis tradicijomis apeigomis. Paprastas musulmonas gyvena laikydamasis per šimtmečius susiklosčiusių elgesio taisyklių ir tradicijų.
Islamas yra greičiausiai pasaulyje auganti religija
Šiandien islamas yra greičiausiai pasaulyje auganti religija. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, musulmonų pasaulyje esama iki vieno milijardo. Islamas tai antroji religija pasaulyje (pagal jį išpažystančių žmonių skaičių). Islamo sekėjų yra jau visuose žemynuose. Be savo tradicinio arealo Artimuosiuose Rytuose, šiais laikais islamas itin stiprus Afrikoje, Pakistane, Afganistane, Vidurinėje Azijoje, Indonezijoje, Malaizijoje. Visur islamas tradiciškai jungia religiją ir kultūrą, beveik nepripažindamas skirtumo tarp to, kas sekuliaru, ir to, kas šventa. Šiandien fundamentalizmas yra stipri jėga, bet tradiciškai musulmonai yra išmaningi egzegetai ir teisininkai. Fundamentalistas ar išmaningas – kiekvienas praktikuojantis musulmonas tvirtai tiki malda.
Nors sekuliarus istorikai linkę galvoti, kad Muhammadas pritaikė per judaizmo išpažinėjus ir krikščionis Arabiją pasiekusias idėjas, dievobaimingi musulmonai mano, jog islamas buvo naujas kūrinys: specialiai arabams sukurta religija, o taip pat pilna atsidavimo Dievui, reikalingo teisingam santykiui su juo, ekspresija.
Islamiškojo tikėjimo esmė
Islamiškojo tikėjimo esmė glūdi tikėjimo išpažinime: nėra jokios kitos dievybės, išskyrus Dievą-Alachą, o Muhammadas yra Alacho pasiuntinys. Musulmonai yra griežti monoteistai, įsitikinę, kad tik Alachas valdo kūrinius. Musulmonų monoteizmo sampratą neigia krikščioniškąją Trejybę ir Įsikūnijimą. Vis dėlto judaizmas ir krikščionybė pripažįstamos giminingais tikėjimais, nes jos kilo iš ankstesnių, netobulų, apreiškimų, perduotų daugelio pranašų, į kurių būrį įžengė ir paskutinis pranašas – Muhammadas.
Koranas (“Skaitinys”) – šventoji islamo knyga, kurią padiktavo Muhammadui arkangelas Gabrielis. Tai perduotos Muhammadui pranašystės – egzistavo per amžių amžius ir yra dieviškas Žodis tiesioginė prasme. Korano turinys buvo perduodamas žodžiu. Po Muhammado mirties buvo surašytas. Parašytas yra arabų kalba. Susideda iš 114 skyrių vadinamu surais1.
Koranas yra svarbiausia knyga
Koranas yra svarbiausia knyga, bet Biblija taip pat turi savo vertę. Alacho pasiuntiniai, kaip antai Abraomas ir Jėzus, yra Muhammado pirmtakai. Musulmonai pripažįstą Alacho vienvaldiškumą. Alachas yra pasaulio Viešpats, visiškas gamtos, istorijos ir lemties valdytojas. Islamas, be abejo, teigia žmogaus laivę, o drauge ir atsakomybę už savo veiksmus, tačiau jis visada kalba ir apie Alacho valdžią ir nuosekliai aukština jo vykdomą kontrolę. Tik Alachui panorėjus tam tikra veiksmų seka išsipildo. Tik Alachui panorėjus kas nors klesti arba nyksta.
Islamas sudėjo savo praktikos pagrindus į penkis arkanus (stulpus):
Penki arkanai
Penki arkanai nurodo kaip musulmonai savo tikėjimą išreiškia veiksmais.
1. Šahada. Tai tikėjimo deklaravimas, kurį reikia kartoti kelis kartus per dieną: “Nėra kito Dievo tik Alachas, o Muhammadas Jo pranašas”.
2. Salatas. Tai penkios maldos, kurias kiekvieną dieną auštant, tuoj po vidurdienio, popiet, tuoj po saulėlydžio ir sutemus reikia sukalbėti arabų kalbą. Melstis galima bet kurioje švarioje vietoje. Be to, bet kuriuo metu gali būti pasiūlyta pasimelsti papildomai. Maldą sudaro daugiausia Korano eilutės, garbinančios Alachą ir meldžiančios Jo vadovauti žmonėms.
Pagal tradiciją musulmonai meldžiasi atsigręžę į Mekos pusę. Jie klaupiasi, lenkiasi ir galvomis paliečia grindis. Susirinkę mečetėje jie juda sutartinai: kartu stovi, klaupiasi, lenkiasi. Dažniausiai vyrai ir moterys yra atskirti. Sąlygos, suteikiančios galimybę moterims patekti į mečetes ir skaityti Koraną, per amžius kito, tačiau moterys, kaip ir vyrai, būtinai turėjo melstis.
3. Zakiatas. Tai kiekvieno pasiturinčio musulmono kasmet paaukojami pinigai vargšams, 2,5% santaupų ir kt. Vertybių.
4. Saumas. Tai pasninkavimas. Devintąjį musulmonų mėnesį – ramadaną, nuo aušros iki sutemos nieko nevalgo ir negeria. Pasninkavimas jiems primena, kad gerais dalykais reikia džiaugtis, o ne piktnaudžiauti. Tuo taip pat stengiamasi parodyti, kad visi vienodi vargšai. Ramadanas yra mėnuo per kurį reikia studijuoti Koraną, pratintis drausminti save, atlikti gerus darbus.
5. Chadžas. Piligrimo kelionė. Musulmonai tikisi nors kartą per savo gyvenimą nukeliauti į Meką ir aplankyti Kaabą – juodą akmenį, kuris kaip tikima buvo baltas bet nuo žmonių nudėmių tapo juodas. Chadžui paprastai priskiriamas 12 musulmonų mėnuo. Į chadžą leidžiama vykti tik tiems, kurie gali garantuoti, kad jiems nesant jų šeima bus aprūpinta. Vargšams, seniams ir invalidams ten eiti nebūtina.
Leituvosvalstybe.com