Žvalgybos vertinimais pagrįsta išvada
Šis tekstas nėra politinis pareiškimas ir nėra emocinė reakcija. Tai – šalta, viešais žvalgybos vertinimais pagrįsta išvada, kurią šiandien privalo išgirsti sprendimų priėmėjai Lietuvoje ir Baltijos regione.
Ukrainos karinės žvalgybos vadovas Kyrylo Budanov viešai ir nedviprasmiškai įvardijo tai, apie ką iki šiol daug kas kalbėjo puse lūpų: Rusijos pasirengimo agresijai prieš Baltijos šalis horizontas trumpinamas. Jei anksčiau Maskvos planavimas rėmėsi 2030-ųjų perspektyva, šiandien kalbama apie 2027-uosius. Tai nėra „nutekinta“ informacija – tai sąmoningai paviešintas įspėjimas. Reiškia viena: strateginis laikrodis jau eina ne metais, o mėnesiais.
Kodėl Budanovo žodžiai kritiškai svarbūs
Budanovas nėra politikas ir nėra komentatorius. Jis kalba remdamasis realiais Rusijos planavimo dokumentais, formuluotėmis ir praktika. Jo žinutė paprasta: Kremlius koreguoja terminus, kai pamato silpnumą arba atsiveriančią galimybę.
Ar Baltijos šalys turi laiko?
Iki šiol Rusijos saugumo struktūrų vidinė logika buvo tokia: Baltijos šalys turi „laiko“ iki 2030 m., nes jų pasirengimas fragmentuotas, o sprendimų priėmimas lėtas. Ši formuluotė byra. Maskva mato, kad Baltijos valstybės turi technines, finansines ir politines galimybes pasirengti greičiau. Būtent tai ir yra pavojingiausia akimirka. Istoriškai Rusija puola ne tada, kai priešas stiprus, o tada, kai jis dar tik stiprėja.
Didžiausia grėsmė šiandien – ne tankai, o vilkinimas.
Karas jau vyksta – sisteminis
Būtina pasakyti aiškiai: Rusijos karas prieš Lietuvą jau vyksta. Ne kinetinis, bet sisteminis. Jis reiškiasi per: gynybos projektų vilkinimą, nuolatinę „procedūrinę“ biurokratiją,dirbtines teisinio neapibrėžtumo zonas, diskreditavimo kampanijas prieš gynybos pramonę, spaudimą per tariamą „skaidrumą“, kuris realiai tampa paralyžiumi.
Tai klasikinė hibridinio karo logika: jei negali uždrausti – sulėtink; jei negali sustabdyti – paversk procesą toks brangiu ir ilgu, kad valstybė pati pavargtų.
Todėl esminis klausimas nėra „ar skiriame pakankamai pinigų“. Esminis klausimas – ar tie pinigai virsta ginklais laiku.
2026 metai – paskutinė riba
Jeigu iki 2026 m. pabaigos:
nebus realiai veikiančių šaudmenų gamybos pajėgumų,
nebus masiškai diegiamos kontr-droninės ir oro gynybos sistemos, nebus sukauptos realios atsargos brigadų lygiu, nebus apsaugota gynybos pramonė nuo hibridinio sabotažo, tuomet 2027-aisiais mes nekariausime „moderniai“. Mes kariausime tuo, kas liko sandėliuose. Ir tada visi pasakojimai apie „NATO planus“ taps antraeiliai, nes pirmosios savaitės visada tenka tiems, kurie yra vietoje.
Kodėl vien gynyba karo nelaimi
Čia slypi esminė klaida, kurią privalome ištaisyti: vien gynyba nekuria atgrasymo.
Tranšėjos, minavimas, dronai ir priešlėktuvinė gynyba yra būtini, bet nepakankami. Be puolamųjų ugnies priemonių (deep fires) – ilgo nuotolio smūgių, galinčių naikinti priešo logistiką, rezervus ir vadavietes dar prieš jiems pasiekiant mūsų teritoriją – valstybė lieka pasyvi ir ilgainiui išseksta.
Kada veikia atgrasymas?
Atgrasymas veikia tik tada, kai agresorius žino, kad už puolimą bus ne tik sustabdytas, bet ir stumiamas atgal.
Gynyba + kontrsmūgis = saugumas.
Tik gynyba = pralaimėjimas per laiką.
Kodėl tai kritiška sąjungininkams (ir Ukrainai)
Dar vienas dažnai nutylimas, bet lemiamas aspektas: sąjungininkai sprendimus priima pagal riziką.
Tokios šalys kaip Ukraina pagalbą teikia ne emocijomis, o vertindamos, ar vietinis pasipriešinimas turi realų kontrsmūgio potencialą. Niekas nesiims veiksmų, jei matys, kad tai bus savižudiškas žingsnis į jau pralaimėtą situaciją. Todėl puolamieji pajėgumai yra ne eskalacijos, o solidarumo katalizatorius: jie suteikia sąjungininkams pasitikėjimą, kad pagalba bus veiksminga, o ne beprasmiška auka. Tik pasiekus lygį, kai galime ne tik laikyti liniją, bet ir perimti iniciatyvą, atsiveria reali sąjungininkų veikimo erdvė.
Ką privalu padaryti dabar – be kompromisų
Pirma. Gynybos pramonę paskelbti strateginiu nacionalinio saugumo sektoriumi su išimtinėmis procedūromis (ne „palengvinimais“, o išimtimis).
Antra. Projektus, susijusius su šaudmenimis, dronais, oro gynyba, sprogmenimis, remontu ir atstatymu, vertinti karo laiko logika, ne „konkursų“ prizmėmis.
Trečia. Biurokratiją traktuoti kaip grėsmę: jei sprendimas vilkinamas – aiški asmeninė atsakomybė už laiką.
Ketvirta. Gynybos pramonę aktyviai ginti nuo informacinių ir teisinių atakų – tai kontržvalgybos, o ne „verslo aplinkos“ klausimas.
Penkta. Užtikrinti deep fires pajėgumų integraciją (C2, ISR, logistika, atsargos) kartu su PVO ir kontr-UAS – kaip vieną sistemą.
Pabaigai – nemaloni, bet būtina tiesa
Ar Putinas gali įkelti koją į Baltijos šalis?
Putinas nekels kojos į Baltijos šalis tada, kai matys ne pažadus, o gamyklų šviesas, sandėlius su atsargomis ir kariuomenę, kuri turi kuo kariauti šiandien, o ne po penkerių metų.
Jeigu šiandien „patingėsime“, „palauksime“, „dar pasitarsime“, pabusime kitoje realybėje – ne metaforiškai, o tiesiogine prasme. Istorijoje tai jau buvo. Ir ji vadinosi ne „nepriklausoma Lietuva“.
Miegoti laiko nebėra.
Klausimas tik vienas: ar pabusime dabar, ar mus pažadins vėliau – jau visai kitoje sistemoje.
Kai įspėjimai sutampa iš skirtingų frontų
Šiandien dalinuosi ir asmeniniu kreipimusi, kurį gavau iš mano ilgamečio partnerio Ukrainoje, artimo draugo ir bataliono vado. Tai ne politinis tekstas ir ne „gąsdinimas“. Tai žmogaus, kuris gyvena kare, žinutė Lietuvai.
Veikite dabar. Susivienykite šiandien. Ir kartu mes atlaikysime bet kokią grėsmę.
Tai ne raginimas panikuoti. Tai raginimas susivienyti ir veikti laiku. Karai dažnai prasideda ne tada, kai viskas idealiai pasiruošta, o tada, kai agresorius pamato vilkinimą, susiskaldymą ir netikėjimą savimi. Laiko dar turime. Bet jis nebegali būti švaistomas.
Autorius: Dalius Andriukaitis
Straipsnis parengtas naujienų portalui „Lietuvos Valstybė“