Tradicinis musulmonas apie maldą sužino ankstyvoje vaikystėje
Tradicinis musulmonas apie maldą sužino ankstyvoje vaikystėje. Rašydama apie moterišką dvasingumą islame, Sadia Khavar Khan Čišti [Saadia Khawar Khan Chishti, Female Spirituality in Islam”, in Nasr. Islamic Spirituality: Foundations.] pasakė: “Dvasinga motina puoselėja savo kūdikio sielą galingu Šahados rečitavimu, – nuolat kartojamos maldos (Sūra al.-Faticha) – nuostabiujų Dievo Vardų, arba Bruožų, kuriuos ji dainuoja lyg lopšinę migdydama kūdikį arba jį guosdama šiam pravirkus ar išsigandus. Taip darydama motina įneša savo indėlį pripildant kūdikio esybę pačių stipriausių Korano žodžių”.
“Šahada – nuolat kartojama malda” yra įžanginis Korano skyrius: “Vardan Alacho, Mielaširdingiausiojo, Gailestingiausiojo. Garbė Alachui, pasaulių Viešpačiui, Mielaširdingiausiajam, Gailestingiausiajam, teismo dienos Karaliui. Tau tarnaujame ir Tavęs prašome prieglobsčio. Vesk mus teisingu keliu, keliu tų, kuriuos Tu palaiminai, o ne prakeiktųjų ir paklydusiųjų”. O apie nuostabiuosius Alacho vardus G. D. Newby yra rašęs: “Alachas Muhammadui buvo vienintelė realybė, Tiesa, Kūrėjas, Išlaikytojas, Valdytojas, Griovėjas, Išgelbėtojas, kuris turi visą jėgą ir galią. Alachas yra Matantysis, Žinantysis, Girdintysis, Išmintingasis. Šie epitetai, arba ‘vardai’, kaip tai Islame dažnai vadinama, visame Korane yra tarsi apibūdinimai, nors atrodytų, jog Muhammadas siekė Dievą apibūdinti labiau kaip parnašas, o ne teologas. Maždaug devyniasdešimt devyni apibūdinimai, – ne visi jie tiesiogiai paimti iš Korano, – vėlesniame islame yra žinomi kaip ‘devyniasdešimt devyni nuostabūs Alacho vardai.
Musulmoniška malda
Musulmoniška malda (salat) – vienas iš penkių islamiško tikėjimo stulpų. Kiti du terminai, dua ir zikr, yra vartojami omenyje turint Alacho maldavimą ir prisiminimą. Musulmonai privalo melstis penkis kartus per parą: prieš aušrą, po vidudienio, popiet, saulei nusileidus ir sutemus. Kiekvieną kartą prieš melsdamiesi jie turi apvalyti save nusiprausdami veidą, rankas, galvą bei pėdas. Taip pat jie turėtų skalauti savo burną, nosį ir dantis. Per šiuos apsiprausimus įprasta kreiptis į Dievą nustatytomis maldomis. Pavyzdžiui, nusiplovęs pėdas tikintysis meldžiasi: “O Dieve, padaryk mano pėdas tvirtas Kelyje tą dieną, kai jos lengvai jame paslysta”. Jei nėra vandens, apsivalymui galima naudoti smėlį. Ištekėjus sėklai ar po menstruacijų būtina išsimaudyti po dušu arba vonioje. Besimeldžiantieji turi būti deramai apsirengę – vyrai privalo pridengti savo kūną bent nuo juosmens iki kelių, o moterys jį visiškai uždengti, išskyrus veidą, plaštakas ir pėdas.
Vieta meldimuisi Islame
Vieta meldimuisi gali būti ir ne mečetė (įprasta, kad moterys nėra leidžiamos į mečetes kartu su vyrais ir meldžiasi namuose), bet ji turi būti švari. Besimeldžiantysis turi būti atsigręžęs Mekos pusėn (kiekviena mečetė turi nišą – kibla, kuri parodo šią kryptį). Pagal tradiciją, meldimosi laikas yra paskelbiamas muazino (skelbėjo) kvietimu, kuris prabildavo iš virš mečetės esančio minareto. Nuo maldos neatsiejamieji nusilenkimai. Skaičius priklauso nuo meldimosi laiko, pavyzdžiui, du prieš aušrą, bet keturi po vidudienio). Po nusilenkimų besimeldžiantieji stovi tiesiose eilėse už vadovo (imamo), kurio seka. Besimeldžiantieji kalba tik po imamo ir tik pašnibždomis, taip, kad yra girdimas tik vadovo balsas. Kita vertus, galima melstis ir vienam, atskirai nuo kitų.
Korane parašyta
Korane esama eilučių, kurios tradiciškai priskiriamos pranašų ir šventųjų maldoms. (Pavyzdžiui: Muhammadui, Nojui, Abraomui, Mozei). Kadangi sudarant Koraną buvo išsamiai apgalvojama, daug musulmonų kai kurias eilutes pritaikė tam tikrai situacijai. Nojaus sėdimas į laivą gali reikšti ko nors naujo pradėjimą. Abraomo ir jo tėvo prašymas atleisti tinka bet kokio nusižengimo atvėju.
Garbinga malda, kalbama Ramadano mėnesį, kurio metu musulmonai privalo pasninkauti, yra malda apie atleidimą, kurio siekiama pasninko metu:
“O mano Dieve, prašantieji stovi priešais Tavo vartus, o nuskriaustieji ieško prieglobsčio Tavo rūmuose. Pasmerktųjų laivas stovi Tavo malonės ir gerumo vandenyno pakrantėje, siekdamas leidimo patekti Tavo gailestingumo ir atjautos akivaizdon. Mano Dieve, jei šį mėnesį Tu atleidi tik tiems, kurių pasninkavimas ir elgesys yra teisingi, kas pasirūpins nukrypusiu prasižengeliu, kai jis išnyks savo nuodėmių ir nusižengimų jūroje? Mano Dieve, jei Tu gailestingas tik paklūstantiems, kas pasirūpins maištaujančiais? Jei Tu priimi tik tuos, kuriems sekėsi, kas atsitiks su tais, kuriems nesisekė? Mano Dieve, tie, kurie pasninkauja, išties pasiekė daug; dievobaimingi geradariai pasiekė pergalę, teisieji išganyti. Bet mes, nusikaltę Tavo tarnai, – pasigailėk mūsų, nes Tu atjauti. Išvaduok mus iš prakeikimo savo atleidimu. Atleis mūsų, o taip pat kitų tikinčiųjų, vyrų ir moterų, nusižengimus, per savo gailestingumą, Tu, labiausiai tikintysis” .
Ką išreiškia malda?
Ši Ramadano malda išreiškia tradicinį musulmonišką požiūrį į Alachą. Tikintysis visuomet yra prašantis, netgi vergas. Tokia didinga yra Alacho jėga ir gaila, kad dieviškojo gailestingumo ir atjautos apreiškimas yra milžiniška malonė. Jei Alachas nebūtų norėjęs būti gailestingas, nieko nebūtų norėjęs būti gailestingas, nieko nebūtų išlikę. Šios Ramadano maldos refrenas, skirtas maldauti Alachą priimti tuos, kurie nesilaikė pasninko neturėdami tam rimtos priežasties, atskleidžia islamiškajį malonės supratimą. Musulmonai neturi tokios prigimtinės nuodėmės doktrinos, kokią pateikia judaistų ir krikščionių Pradžios knygos supratimas. Bet musulmonai mano, kad žmogus yra silpna ir užmarši būtybe. Alacho didingumas yra toks, kad joks žmogus niekuomet negalės pasiekti dorybingumo tikrąja to žodžio prasme. Zikr (prisiminimo) praktikavimas išsivystė tarp sufijų, kad padėtų musulmonams prisiminti Alacho buvimą ir taip būti mažiau užmaršiems dieviškosios didybės atžvilgiu. Matantis ir visažinantis Alachas tikinčiajam yra visuomet esantysis. Svarbiausia tikinčiajam žengiant šventumo link yra šios nuolatinės dieviškosios būties priėmimas širdin.
Lietuvosvalstybe.com
Šaltiniai: Denise Larder Carmody, John Tully Carmody. Malda pasaulio religijose. Vertė Egdūnas Račius. Vilnius 2001
Cituojant ar platinant lietuvosvalstybe.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.