Žemaitijos tyrinėtojas archeologas Vitas Valatka
Žemaičių muziejus Alka šiais metais švenčia 70-metį. Prisimename čia dirbusius, jau Amžinybėn iškeliavusius, žymius muziejininkus, kurie surinko turtingą palikimą mums- dabarties žmonėms.
Alkos muziejaus archeologVitas Valatka (1927-1977)ijos skyriaus saugyklose saugomi Žemaičių krašto archeologinių radinių rinkiniai: skirtingų laikotarpių, įvairios paskirties, įdomių formų akmens ir titnago, kaulo ir keramikos, žalvario ir geležies dirbiniai. Ne vienam kyla klausimas: kas visa tai surinko iš pačių atkampiausių Žemaitijos pakraštėlių? Prisimename archeologą Vitą Valatką – vieną iškiliausių muziejaus darbuotojų, kuris ilgus metus tyrinėjo Žemaitijos kapinynus ir gyvenvietes. Dažnai tenka remtis muziejininko darbais ir sukaupta archeologine medžiaga. Šiais metais, sausio 26 d., V.Valatkai būtų sukakę 75 metai.
V.Valatka gimė 1927 m. sausio 26 d. Telšių apskrityje Keturakių kaime (dabar Plungės r.) mažažemių valstiečių šeimoje. Vaikystėje buvo smalsus, ypač jį domino knygos, kuriose pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis – tai dažniausiai Petro Tarasenkos parašytos knygos. Žiemą, lankydamas pradinę mokyklą, vasarą, ganydamas gyvulius, berniukas vis svajojo užaugęs būti toks, kaip Medingėnų kunigas Juozas Žiogas, kuris rinko įvairias senienas, domėjosi piliakalniais ir senkapiais. Baigęs pradinę mokyklą, 1941-1945 m. mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijose. Tėvai jam pranašavo kunigo ateitį. Kurį laiką jis net mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Nelengva buvo apvilti artimuosius. Tačiau V.Valatka paliko seminariją ir dirbo eiliniu kaimo mokytoju, vėliau – bibliotekoje. Nuo 1947 m. spalio 15 d. pradėjo dirbti Žemaičių Alkos muziejuje (tuomet vadinosi Telšių kraštotyros muziejumi). Prasidėjo naujas ir įdomus darbas, leidžiantis prisiliesti prie šimtmečių paslapčių. Iš pradžių buvo paskirtas muziejaus fondų saugotoju, vėliau – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1957 m. V.Valatka dar ir studijavo istoriją Vilniaus universitete, tačiau pablogėjus sveikatai, studijas IV kurse teko nutraukti.
Pokario metais
Dar pokario metais archeologiniai rinkiniai muziejuje tesudarė tik vieną ketvirtadalį visų radinių, visi jie buvo atsitiktinai surasti kurioje nors Lietuvos vietoje. 6 dešimtmečio pradžioje, muziejuje pradėjus rengti ekspoziciją, ypač trūko medžiagos pirmykštės bendruomenės laikotarpiui pavaizduoti.
V.Valatka, pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, pradėjo keliauti po kaimus, lankė archeologinius paminklus, rinko eksponatus būsimai ekspozicijai. 1956 m. pavasarį jis atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių r.). Netoli Džiugo piliakalnio išartos žemės paviršiuje buvo randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Tai davė pradžią archeologiniams tyrinėtojams. Tų pačių metų rudenį V.Valatka kartu su Istorijos instituto archeologe E. Butėniene Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų. Kitais metais šie darbai buvo tęsiami. Toliau tyrinėjimams vadovavo V.Valatka savarankiškai – jų metu buvo surasti ir ištirti dar 9 kapai. Nustatyta, kad mirusieji laidoti plokštiniuose kapuose, deginti ir nedeginti, kapai datuoti X-XIII amžiais. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims.
1958 m. birželio mėn. buvo tiriamas Gargždo lauko kapinynas Juodsodės kaime (Telšių r.). Iki tol jis buvo smarkiai niokojamas – kasami rūsiai, vežamas žvyras. Vadovaudamas archeologinei ekspedicijai, V.Valatka čia ištyrė 16 griautinių palaidojimų ir nustatė, kad mirusieji čia laidoti VIII-XII a. Rasti dirbiniai būdingi žiemgaliams.
Plinijos piliakalnį V.Valatka pamėgo dar vaikystėje. 1959-1962 m. archeologas tyrinėjo minėto piliakalnio papėdėje buvusią didelę gyvenvietę (ištirtas 525 kv.m. žemės plotas ). Šių tyrinėjimų medžiaga buvo gausi ir labai svarbi mokslui. Aptiktas iki vieno metro storio kultūrinis sluoksnis. Žemutinėje jo dalyje randama stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotosios keramikos. Žmonių čia gyventa jau V-IV a. prieš Kristų. Dėl nežinomų priežasčių gyvenvietę žmonės buvo apleidę. Nustatyta, kad vėliau čia jų gyventa dar nuo III-IV a. iki pat X ar net iki XI-XIII a. Buvo rasta nemažai retų radinių: molinių verpstukų, Djakovo tipo svarelių, metalo lydymo krosnelių liekanų ir kt. Be minėtų radinių, buvo aptikta ir to laikotarpio gyventojų antžeminių būstų liekanų. Tai buvo reikšmingi archeologo atradimai.
1963 m. vasarą Istorijos instituto archeologijos sektorius rekomendavo ištirti Plungės rajone Vienragių kaime baigiamus sunaikinti pilkapius. Buvo ištirti 3 pilkapiai, datuojami I-II amžiais.
1964 metais buvo tiriamas irgi pradėtas naikinti didžiulis plokštinis Maudžiorų (Kelmės r.) IV-XI a. kapinynas. Tai buvo devintoji archeologinė ekspedicija. 1966 m. liepos mėnesį senkapio tyrinėjimai buvo pratęsti. Maudžiorų kapinyne V.Valatka ištyrė 134 senovės žemaičių etninės grupės kapus (bendras ištirtos žemės plotas 1235 kv. m.). 1967 m. vasarą tirtas kapinynas, esantis Akmenskinės kaime (Plungės r.). Čia buvo rasti kuršių genčių XII-XIII a. kapai.
1968, 1969, 1971 m. buvo tyrinėjamas Gintališkės kapinynas (Plungės r.). Be kapų, čia buvo ištirtos ir 166 apeiginės duobės.
1972 m. liepos mėn. Vitas Valatka vadovavo Mažeikių muziejininkų ekspedicijai, kuri tyrinėjo Skėrių senkapius (Mažeikių r.), vietos žmonių vadinamus švedkapiais. Archeologinių tyrimų medžiaga parodė, kad žmonės čia buvo laidojami nuo XV a. pab. iki XVII a. II pusės, jie laidoti nedeginti. Ypatingai retais šio kapinyno radiniais laikytini du kišeniniai veidrodėliai iš stiklo.
Tuo pat metu V.Valatka tyrinėjo ir netoliese esantį Renavo piliakalnį. Atlikus žvalgomuosius šio piliakalnio tyrinėjimus paaiškėjo, jog piliakalnis nebuvo baigtas įrengti. Jo aikštelėje nerasta jokio kultūrinio sluoksnio – čia niekas nei gyveno, nei ilgiau slėpėsi.
Sekančiais metais archeologas tyrė Paragaužio kapinyną (Šilalės r.). Kapinyno archeologinė medžiaga – žemaičių genčių palikimas, datuojamas IX-X amžiais. Tarp gausybės radinių ypač išsiskyrė vilnonės ornamentuotos juostos fragmentas, išlikęs moters kape Nr. 59.
Vitas Valatka dar tyrinėjo Kukių kapinyną, Zastaučių pilkapyną (Mažeikių r.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių r.). Per dvidešimt metų (1956-1976 m.) jis iš viso surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose
Be šių tyrinėjimų, V.Valatka rengė ir žvalgomojo pobūdžio ekspedicijas.
Ištirtų Žemaitijos kapinynų archeologinė medžiaga suteikė vertingų duomenų apie čia gyvenusių žmonių buitį, ginkluotę, papuošalus. Nagrinėdamas laidosenos papročius, archeologas siekė nustatyti ištirtų kapinynų etninę priklausomybę, patikslindamas čia gyvenusių genčių žemių ribas.
Sistemingų archeologinių tyrinėjimų metu sukaupti radiniai praturtino muziejaus archeologinius rinkinius.
Surinkus nemažai vertingos medžiagos, 1968 m. muziejuje buvo įrengta ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui pavaizduoti. Ekspozicijos, sulaukusios gerų atsiliepimų, autorius buvo V.Valatka. Savo sukauptą patyrimą ir žinias jis išdėstė straipsnyje Muziejininkas ir ekspozicija, kuris buvo paskelbtas tik po jo mirties žurnale Muziejai ir paminklai (Nr. 1, 1979 m.).
Ilgametis Šiaulių Aušros muziejaus darbuotojas Vincas Vaitiekūnas, apie jį rašė, jog neretai seminaruose Lietuvos muziejininkams buvo siūloma pasimokyti iš V.Valatkos.
V.Valatka parengė ne vieną ekspoziciją Telšių muziejuje, jis kūrė ekspozicijas, skirtas Lazdynų Pelėdai (Paragiuose), Žemaitei (Bukantėje).
Archeologinių tyrinėjimų medžiaga leido sukaupti muziejuje turtingą mokslinį archyvą, kurį V.Valatka pradėjo rinkti 1952 metais. Žemaičių Alkos muziejuje šis archyvas gausinamas ir dabar.
Ne vien archeologiniais radiniais domėjosi V.Valatka. Jis nepraeidavo pro griūvantį koplytstulpį su medine šventojo skulptūrėle, neliko abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktoms kurioje nors kaimo sodyboje. Dauguma eksponatų buvo parnešta portfelyje arba parvilkta rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčiulių, Kęstaičių ar kitų vietų. Dauguma jų buvo mano rankomis iščiupinėti, apmatuoti, aprašyti, – rašė V.Valatka savo muziejininko dienoraštyje (1962 m. rugpjūčio 17 d.).
Apie surinktus eksponatus buvo būtina sukaupti kuo daugiau informacijos. V.Valatka buvo pradininkas naujos eksponato aprašymo formos – mokslinio eksponato paso, kuriame nurodomi visapusiškai surinkti duomenys apie daikto kilmę, paskirtį, autorių ir t.t.
Žurnale Muziejai ir paminklai (1968 m. gruodžio mėn.), tuometiniam Telšių kraštotyros muziejui leidus, skelbiami du pavyzdiniai eksponatų aprašymai – moksliniai pasai. Rekomenduojama visiems Lietuvos muziejams tvarkyti savo eksponatus Telšių muziejaus pavyzdžiu. V.Valatka sakydavo esąs dėkingas P.Tarasenkai už tai, kad tapo archeologu, ir kretingiškiui muziejininkui Juozapui Mickevičiui, iš kurio mokėsi ir kaupė muziejininko darbo patirtį. Vėliau šią patirtį perdavė daugeliui Žemaitijos kraštotyrininkų ir muziejininkų: Konstantinui Bružui, Antanui Jonušui, Kazimierui Blažiui, Jonui Andriusevičiui, Laimutei Valatkienei. Prisiminimuose dažnai jie vadino V.Valatką savo Mokytoju, kuris buvo reiklus ne vien sau, bet ir kitiems.
1969-1971 m. V.Valatka buvo Telšių kraštotyros muziejaus direktorius. Administratoriaus darbas nebuvo prie širdies, todėl vėliau savo noru grįžo į mokslinio bendradarbio pareigas, ir tęsė mėgiamą archeologinių tyrinėjimų darbą.7
Daug planų ir svajonių turėjo muziejininkas. Viena jų – sukurti Žemaičių krašto buities muziejų Telšiuose. Jis prisidėjo prie muziejaus kūrimo, jo pradėtus darbus tęsė jau kiti.
V.Valatka puoselėjo viltį, ir 1975 m. pradžioje išsipildė dar viena jo svajonė – muziejaus dailės salėje įvyko pirmasis kamerinės muzikos koncertas. Tokie sekmadieniniai koncertai muziejuje tapo tradicija ir tęsėsi 10 metų.
V.Valatka buvo poeto Vytauto Mačernio poezijos gerbėjas, jis buvo ir pirmojo viešo poeto pagerbimo organizatorius (1971 m. birželio 12 d.) Šarnelėje ir Telšiuose.
Puikiai pažindamas Žemaitijos istorijos paminklus, V. Valatka buvo turbūt vienas geriausių ekskursijų vadovų mokytojams ir mokiniams. Vyresnės kartos Telšių mokytojai ir dabar pamena jo įdomias ekskursijas po Žemaitiją ar Telšius. Ir tą lemtingą 1977 m. rugpjūčio 23 d., kai užklupo negailestinga mirtis, susiruošę ekskursantai laukė, tačiau nebesulaukė savo vadovo V.Valatkos. Po jo mirties archeologas Adolfas Tautavičius sudarė V.Valatkos bibliografiją, kuri paskelbta 1980 m. žurnalo Muziejai ir paminklai antrajame numeryje. Joje išspausdinti 165 V.Valatkos darbai. Įžangoje A.Tautavičius rašė: Jis buvo vienas iš kūrybingiausių respublikos muziejininkų, palikęs gilius pėdsakus visose muziejininkystės srityse.
Muziejininko ir archeologo palikimas
Muziejininko ir archeologo palikimą sudaro ne vien tik moksliniai, bet ir pažintiniai straipsniai apie istorijos, kultūros paminklus. Jis yra autorius pirmosios pažintinės knygutės Telšių kraštotyros muziejus (1971 m.).
Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tiktai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva tolesniame žmonijos gyvenime, – rašė V.Valatka dienoraštyje (1962 m. rugsėjo 17 d.).
Po archeologo mirties Žemaitijos kapinynų ir gyvenviečių tyrinėjimus pratęsė jo žmona ir bendramintė L.Valatkienė.
Atminties gijos neleidžia užmiršti brangių ir šviesių žmonių. Prisiliesdama prie archeologo ir muziejininko darbų, primindama šią iškilią asmenybę, žinau, jog dažnai ir sunkiai sirgdamas, laužomas ligų, V.Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie tai aplinkiniams, norėdamas atlikti užsibrėžtą darbą. Mintyse įstrigę Žemaičių Kalvarijos kraštotyrininko Konstantino Bružo žodžiai apie V.Valatką, – Jis degė, degė ir sudegė. Liko tik šviesūs pelenai, kuriuos prisiminus mums darosi ne tiek liūdna ir graudu, kiek šviesu.