Apeigos Islame

Tokios progos, kaip Naujųjų metų diena daugeliui musulmonų yra šventė, kuri dažniausiai skiriama pasninkavimui. Kai kurie paminėjimai primena Nojaus išėjimą iš arkos po tvano, kai jis buvo labai alkanas. Kitomis šventinėmis dienomis prisimenamas Pranašo gimtadienis ir jo kelionės į Jeruzalę ir rojų laikas. Pranašo gimtadienio proga įprasta remti naujausius mokslo pasiekimus. Jauni vyrai, kurie pažengę moksluose, gauna galimybę parodyti, ką jie pasiekė, o vaikai – suvaidinti Pranašo gyvenimo scenas. Visame musulmoniškame pasaulyje penktadienis yra ypatinga šventė, musulmoniškas šabas, kai apsilankymas mečetėje yra privalomas. Be Korano skaitymo, mečetėje paprastai yra sakomas pamokslas, kuriame tos dienos šventraščio ištrauka susiejama su tikinčiojo gyvenimu. Likusi dienos dalis yra ideali proga šeimoms pailsėti drauge. Pavyzdžiui, Kaire penktadienis yra diena, kai zoologijos sodas sulaukia daugiausiai žmonių. Daug musulmonų mano, kad trečiadienis yra palaiminimų dieną, todėl trečiadienis tapo populiariausia diena vedyboms. Paskutinis kiekvieno mėnulio mėnesio trečiadienis yra itin reikšmingas, nes liaudies religija pažymi, kad jis yra blogio, kurį turi kiekvienas mėnuo, nešėjas (be abejonės, taip galvoti verčia mėnulio šviesos mažėjimas ir didesnė tamsos įtaka). Paskutinis mėnesio trečiadienis yra diena, kai tikintysis gali įgyti specialius palaiminimus, saugančius nuo mirties ir tamsos jėgų.

Daugelio pasaulio religijų ritualų ištakos glūdi prieš jas buvusių religinių darinių  papročiuose. Taip krikščionių ritualai adaptavo judaistų papročius, o budistų ritualai – hinduistų papročius. To neišvengė ir islamas: arabai, kurie priėmė Muhammado mokymą, dažniausiai buvo veikiami priešislaminių klajoklių papročių. Tais atvėjais, kai šie papročiai nebūdavo musulmonų oficialiai pripažįstami, jie likdavo užkulisiuose ir formuodavo liaudišką musulmonų religiją. Aptardamas klajoklių šventųjų akmenų ir džinų supratimą, Josephas Henningeris taip kalba apie klajoklių mirusiųjų supratimą: “Dar nepakankamai įrodyta, kad yra įprasta manyti, jog mirusieji – itin galingos, antižmogiškos būtybės. Tikriau tai, kad jie pasirodo kaip tie, kuriems trūksta saugumo ir reikia gyvųjų paramos. Štai kodėl aukojimas mirusiems nėra visuotinis mirusiųjų kultas, bet veikiau visuomeninių įsipareigojimų tęstinumas net po mirties. Kita vertus, protėviai […] buvo tikro garbinimo objektas. Žmonės ne tik skerdė gyvulius ir prisiekinėdavo prie jų kapų, bet taip pat kurdavo akmens statinius, kaip tai darydavo ir vietinių dievų šventvietėse. Kaip ir šventvietės, šie kapai buvo prieglobsčio vietos”.

Musulmonų įsitikinimai sumažino mirusiųjų įtaką, nes musulmonai manė, kad Alachas juos nusiuntė arba į Ugnį, arba į Sodą. Vis dėlto gerbiamų mirusiųjų, o ypač pripažintų šventųjų kapavietės visuomet buvo svarbios islame ir dažnai funkcionuodavo kaip šventvietės. Moterys ir kiti nuošaliau esantieji rinkdavosi tokiose vietose, kuriose galėdavo išlieti savo bėdas šventajam ir sulaukti bičiulių palaikymo. Pritraukti šventojo auros tie, kuriems reikia pagalbos, atskleidžia savo problemas. Esantys šalia dažniausiai palaiko prašantįjį. Taip gali atsirasti kenčiančiųjų solidarumas. Asmuo, kuriam skaudu, gali eiti namo be nešioto su savimi rūpesčio naštos arba kentėjimo paslapčia; jis ar ji jaučiasi paguosti to, kad kiti taip pat maldavo Alachą palengvinti jų kelią. Tiesą sakant, tipiška šventykla išvystė ritualinius principus, kurie yra skirtingi sujungti maldą šventajam ir bendruomeninį komfortą.

Nepaisant jo akivaizdaus paprastumo bei jo nepakantumo šventiems paveikslams ir pompastiškam garbinimui, islamas, be abejo, sukūrė įtaigius ritualus. Atsirandant vis naujoms teisinėms normoms, daugelis gyvenimo aspektų įgijo ritualizuotą charakterį. Kaip ir judaizmo, islamo išpažinėjai, susirūpinę gyvensena, uždraudė kiaulieną ir alkoholį. Jie taip pat pasirūpino lyčių bei mokytojo ir mokinių atskyrimu ir t. t. Omenyje turint idealą, gyvenimas buvo padalytas į darbo, meldimosi ir poilsio namuose arba kaimo aikštėje tarpsnius, ir tai ritualizavo didesnę eilinio musulmono laiko dalį.

 

Lietuvosvalstybe.com
Informacijos šaltiniai: Denise Larder Carmody, John Tully Carmody. Ibid.
Cituojant ar platinant lietuvosvalstybe.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.