Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 84-osios žūties metinės
Penktadienį (2024 m birželio 14 d.) bus minimos 1940–ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 84-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininką A. Barauską užpuolikai nužudė 1940 m. birželio 15 d.
Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja šiai datai paminėti skirtus renginius.
10 val. už A. Barauską bus aukojamos Šv. Mišios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Senojoje Varėnoje (Vytauto g. 196).
11.30 val. pasieniečio atminimas bus pagerbtas prie paminklo jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime. Minėjime dalyvaus įvairių institucijų vadovai ir atstovai, VSAT vadovybė, kiti svečiai, Lietuvos policijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras.
2005 m. A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime.
Be to, vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus raj.) auditorijų yra suteiktas A. Barausko vardas. Joje būsimieji pasieniečiai mokomi valstybės sienos apsaugos taktikos.
2013 m. VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmas toks medalis buvo įteiktas A. Barausko dukrai Onai Marijai Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.
2015 m. A. Barausko vardas buvo suteiktas naujam patruliniam VSAT laivui.
2010 ir 2020 m. minint pasieniečio žūties 70-metį bei 80-metį A. Barauskas apdovanotas (po mirties) VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai – 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai – 100“.
2021 m. birželio 15-ąją, minint pasieniečio 81-ąsias žūties metines, Ūtoje atidengtas VSAT iniciatyva bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro lėšomis bei pastangomis pastatytas paminklas. Jis pakeitė iki tol čia stovėjusį simbolinį atminimo ženklą A. Barauskui.
Ištrauka iš monografijos „Valstybės sienos apsaugos tarnybos istorija“ (Vilnius, 2010 m.)
„Tuometinis vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika 1934 m. sausio 1 d. įsakyme Nr. 2 kreipdamasis į Pasienio policijos tarnautojus rašė: „Kiekvienas darbas reikalauja aukų, gi čia, saugodami savo tėvų žemę, nemaža ir Jūsų draugų yra paaukoję savo gyvybes… Ir ne kartą tyrame lauke ar gojely priešo kulkos perverti ir kraujuose paplūdę, be draugų, be giminių, skausmuose, šaltyje ar lietuje mirdavo Jie už šventą Tėvynės žemę… Daug, labai daug gražių didvyriškų pavyzdžių rasime beskaitydami tas aplinkybes, kuriose žuvo Jūsų draugai“.
Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų.
Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybos viršininkas vyresn. policininkas Aleksandras Barauskas.
Dar 1932-aisiais jo tarnybos atestacijos lape buvo pateiktas apibūdinimas apie A. Barauską: „Politiškai patikimas, doras, kartais truputį per griežtas. Tarnyboje paslaptingas, drausmingas. Vertas paaukštinimo“. Apibūdinime pavartotas terminas „paslaptingas“ dabar suprantamas kaip mokantis saugoti tarnybines paslaptis.
A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras tėvas bei vyras. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų, įvedė gražias sargybos tradicijas. Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi iki vieno laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais. Taip pat visi kartu sutikdavo Naujuosius metus, švęsdavo Velykas. A.
Barasko kaip žmogus
Barauskas mokėjo gerai groti armonika, buvo visų bendrų pobūvių siela.
1939-aisiais sargybos viršininkui A. Barauskui buvo pavaldūs, įskaitant jį patį, 12 vyrų: du vyresnieji ir 10 eilinių policininkų. Kadangi Ūtos kaimas atsidūrė maždaug Pasienio policijos sargybos saugomos valstybės sienos ruožo viduryje, tai jame ir buvo įkurta 2-os sargybos būstinė. Kaimo pakraštyje, vienoje iš vieno aukšto trobų, A. Barauskas nusisamdė butą, kuriame kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.
1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą, apie 3 val. 40 min., A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių papliūpos. Iškart pabiro lango, išeinančio į miško pusę, stiklai. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.
Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai.
Tuo tarpu 2-os pasienio sargybos pasieniečiai, suradę paprastą vežimą, paguldė į jį dar rodantį gyvybės ženklus savo viršininką ir vežė pas gydytoją, tačiau kelyje A. Barauskas mirė”.
Informacijos šaltynis: VSAT info