Pozityvus žingsnis – diskusijos apie mokyklų vertinimą
Viešosios diskusijos apie mokyklų išorinio vertinimo kaitą, kurias inicijuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Nacionalinė švietimo agentūra, rodo svarbų poslinkį Lietuvos švietimo politikoje – siekį stiprinti pasitikėjimą mokykla, mažinti kontrolės mechanizmus ir labiau remtis vidiniu bendruomenių įsivertinimu. Pats diskusijų faktas yra pozityvus ženklas: valstybė kalbasi su švietimo bendruomene, ieško dialogo, o ne vien administracinių sprendimų.
Ar sprendžiama tik forma, o ne turinys?
Vis dėlto kyla klausimas, ar diskusijos apie mokyklų vertinimo modelius neapeina gilesnės problemos, su kuria kasdien susiduria mokiniai, mokytojai ir tėvai. Švietimo sistemos įtampa dažnai kyla ne tiek iš vertinimo procedūrų, kiek iš nuolat kintančių ugdymo programų ir jų turinio apimties.
Nuolat kintančios programos – nuolatinė įtampa mokykloms
Pastaraisiais metais ugdymo programos keičiasi dažnai, neretai – fragmentiškai. Mokyklos ir mokytojai priversti nuolat prisitaikyti prie naujų reikalavimų, dar nespėjus įsisavinti ankstesnių. Mokiniai tuo tarpu susiduria su itin dideliu mokomųjų dalykų kiekiu, tankiu tempu ir turinio pertekliumi, kuris ne visada atitinka jų amžių ar realius ugdymosi poreikius. Tokiose sąlygose natūraliai silpnėja mokymosi motyvacija, o mokykla tampa vieta, kur svarbiau „spėti“, o ne suprasti.
Mokyklų atsakomybė be realios kontrolės programoms
Diskusijose apie pasitikėjimą mokykla dažnai akcentuojama atsakomybė ir savarankiškumas. Tačiau pasitikėjimas negali būti vien deklaratyvus. Mokyklos vertinamos už rezultatus, kuriuos didžiąja dalimi lemia nacionaliniu lygmeniu patvirtintos programos. Kai programos nuolat keičiasi, o jų apimtis lieka didelė, mokyklos atsiduria paradoksalioje situacijoje: iš jų tikimasi kokybės ir stabilumo, tačiau veikimo sąlygos išlieka nepastovios.
Pasitikėjimo kultūra neatsiejama nuo sistemos nuoseklumo
Todėl kalbant apie pasitikėjimu grįstą švietimo sistemą, svarbu žvelgti plačiau. Mokyklų vertinimo modelių kaita gali būti žingsnis teisinga kryptimi, tačiau tik tuomet, jei ją lydės nuoseklus požiūris į ugdymo turinį. Priešingu atveju rizikuojama spręsti pasekmes, nepaliečiant priežasčių. Pasitikėjimas mokykla prasideda nuo pasitikėjimo pačia sistema – jos kryptimi, stabilumu ir gebėjimu užtikrinti vaikams prasmingą, neperkrautą ugdymą.
Lietuvosvalstybe.com