Dievas yra vienas
Musulmonų malda akcentuoja, kad Dievas yra vienas. Alachas yra vienintelis Dievas. Visa, kas dieviška, yra jame. Ir jo dieviškumas yra nepaprastas: tai jo jėga užkėlė žvaigždes į jų vietas, sukūrė žmogų iš kraujo krešulio. Alachas yra galinga ir didinga dievybė. Jo pirmasis vardas yra Viešpats. Musulmoniška malda yra atsidavimo Viešpačiui išraiška. Melsdamasis musulmonas visų pirma yra kūrinys, virpantis iš dėkingumo, kad Alachas pasirodė gailestingas ir mielaširdingas, nes kitaip jo jėga būtų visus kūrinius sutrynusi į dulkes.
Alacho gailestingumo ir mielaširdingumo kulminacija – Korano apreiškimas. Kaip pastebėjo daug mokslininkų, Koranas musulmonų tikėjime užima tokią vietą, kokią Kristus,
Žodžio Įsikūnijimas
Žodžio Įsikūnijimas, užima krikščionių tikėjime. Jis yra dieviškosios dvasios įsikūnijimas. Jis yra didingiausias dieviškosios valios ir prigimties apreiškimas. Kad padėtų žmonijai pasiekti Sodą ir išvengti Ugnies, Alachas perdavė Muhammadui apreiškimo esmę. Bet dievobaimingi musulmonai, kaip ir krikščionys, nepasitenkina vien tik pragaro ugnies išvengimu ir rojaus pasiekimu. Jiems Koranas yra brangiausia dieviškosios būties perteikimo priemonė. Kai jo žodžiai giedami, dieviškoji būtis tampa girdima, apčiuopiama ir suteikia didesnę patirtį.
Muhammadas nėra Alacho įsikūnijimas
Muhammadas nėra Alacho įsikūnijimas. Musulmonai visada atmetė mėginimus sudievinti Muhammadą. Alachas yra toks transcedentiškas pasaulio ir žmonijos atžvilgiu, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog tai, kas sukurta, galėtų būti jo dieviškojo dalininku.
Kaip musulmonų nuostata, kad Dievas yra vienas, padarė jiems panteizmą labai negeru dalyku, taip ta pati nuostata neleido priimti krikščioniškosios Trejybės doktrinos. Nepaisant krikščionių argumentų, kad Dievas Trejybėje yra vienas Dievas, krikščionių mokymai apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasia islame buvo priimti kaip treizmas – trijų dievų garbinimas. Krikščionių mokymai apie Kristaus dieviškumą ir Logoso įsikūnijimą daugeliui musulmonų taip pat yra piktžodžiavimas. Koranas teigia, kad Dievas negalėjo turėti savo dieviškumo dalininkų ir kad yra neįmanoma įsivaizduoti, jog jis turėtų sūnų tiesioginė, omenyje turint dieviškajį palikuonį, prasme.
Maldų skirtumas
Skirtumas, kurį toks musulmonų monoteizmo supratimas padarė tarp musulmonų ir krikščionių maldos, koncentruojasi tarpininkavime ir ikonografijoje. Krikščioniška maldos praktika dažniausiai yra palanki sakramentams. Aiškinama, kad jei Dievo Žodis priėmė kūną, tai kūnas yra galimas, o galbūt tam tikra prasme ir privilegijuotas būdas kontaktuoti su Dievu. Kai kurie komentatoriai ikonoklastiškąją kontraversiją, kuri išsivystė Rytų krikščionybėje, priskiria musulmonų ir judaistų įtakoms. Spaudžiami musulmonų ir judaistų tvirtinimų, kad dieviška yra transcendentalu, kai kurie Rytų imperatoriai nutarė, kad ikonų garbinimas yra stabmeldystė. Kai ikonodulų (tu, kurie pasisakė už ikonų garbinimą) stovykla laimėjo, Rytų krikščionybė netiesiogiai patvirtino, jog ji skiriasi nuo islamo ir judaizmo. Krikščioniškas Dievo garbinimas, nukreiptas į Kristų, reiškė kitokią materijos potencijos parodyti Dievą prasmę ir kitokį dieviškosios transcendencijos supratimą.
Musulmonai savo maldoje susikoncentruoja į Koraną ir Muhammado
Analizuojamas islamą krikščionys gali pastebėti, kad musulmonų ikonoklastika nebuvo absoliuti, nes, tiesą sakant, jokia religija negali pasipriešinti ikonai. Musulmonai savo maldoje susikoncentruoja į Koraną ir Muhammado asmenį. Jie pastatė nuostabias, kaip pagalbininkus meldžiantis, mečetes, puoštas gražiais meno kūriniais, nevaizduojančiais figūrų. Musulmonų ritualai, kaip matėme, apima kūną ir jutimus. Musulmoniškas Korano eilių giedojimas ir Korano knygų kaligrafiniai pagražinimai yra nuostabus menas. Tad galima kalbėti apie “inkarnacijos” principą tiek islamo teologijoje, tiek islamo maldoje.
Musulmonai visą laiką labai žavėjosi pranašu
Kartais nemusulmonai islamišką Muhammado dieviškumo neigimą suprato kaip pranašo svarbos neįvertinimą. Tokia interpretacija neteisinga. Musulmonai visą laiką labai žavėjosi pranašu ir manė, kad yra itin svarbu ginti jo garbę. Nesenos kontraversijos dėl Muhammado pavaizdavimo rašytojo Salmano Rushdie’io kūrinyje “Šėtoniškos eilės” byloja, kad musulmonai yra labai atsidavę pranašo garbės gynėjai. Kadangi Rushdie’io kūrinys buvo priimtas kaip įžeidimas, – o jis buvo auklėjamas kaip musulmonas, todėl turėjo žinoti, ką daro, – musulmonų įtūžis veržėsi per kraštus. Ieškant atitikmens krikščioniškame pasaulyje, galima nurodyti tuos atvėjus, kai būna apkalbamas ir įžeidinėjamas Jėzus, nors jis skiriasi nuo Muhammado tuo, kad ortodoksalūs jo sekėjai pripažino jį dievišku asmeniu. Musulmonai taip sutapatino pranašo garbę su Viešpaties, kuris jį pasirinko ir savo dieviškumu pasinaudojo, kad įžeisti pranašą yra piktžodžiauti prieš Alachą.
Politiniai aspektai
Politiniai Rushdie’io kontraversijos aspektai taip pat turėjo teologinį pagrindą ir padarinius. Kadangi islamas nėra atskyręs to, kas šventa ir sekuliaru, kaip tai padarė šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės, daugeliui musulmonų pasirodė, kad yra prasminga reikalauti kriminalinių sankcijų Rushdie’iui. Musulmoniškoje terpėje tai, ką Rushdie padarė , suprantama kaip mirtinas nusikaltimas. Norint atmesti tokį nuosprendį, reikia įrodyti, kad tokios įžeidžiančios žmogaus kalbos nepakenkė nei Alachui, nei Muhammadui, ir kad Alacho gailėstingumas suteikia piktžodžiavusiems laiko suprasti, kad jie klydo.
Krikščionims būtų naudinga palyginti savo ir dievobaimingo musulmono gyvojo Dievo sampratą ir nuspręsti, ar jų dažniausiai negriežtas požiūris į antireligines kalbas neatspindi aplaidumo ir abejingumo. Tai yra klausimas, kurį metė kai kurie krikščionių komentatoriai, simpatizuojantys musulmonų susirūpinimui dėl piktžodžiavimo.
Knygos “Malda pasaulio religijose” autoriai užduoda tokį klausimą: Mūsų maldos temai tiktų toks klausimą: Ar kaina, kurią krikščionys sumokėjo už toleranciją ir pliuralizmą, nėra didesnė už tą, kuri galėjo būti, arba už tą, kuri, kaip mano daugelis krikščionių, yra?
Pamąstymai krikščioniams
Autoriai pataria krikščionims pamąstyti apie būdą, kurį, kaip teigia jų tikėjimas, Dievas pasirinko, kad parodytų savo dieviškumą. Remiantis Senuoju ir Naujuoju Testamentais, krikščionys gali teigti, kad dieviškumas pasirinko buvimą pažeidžiamu. Jėzaus palyginimuose, ypač palyginime apie sūnų palaidūną, mes matome, jog Dievas atsisako dieviškojo išdidumo ir teisingumo, idant triumfuotų tėviška meilė. Jėzaus žodžiuose apie šią tėvišką meilę ir Jėzaus artumą Tėvui regime dieviškojo transcendentiškumo ir orumo pralaimėjimą, – bent tiek, kiek šitie svarbūs atributai žmogaus vaizduotėje gali išprovokuoti baimę. Dievas davė mums viską, ką Dievas turėjo duoti. Dievas kentėjo už mus, lyg norėdamas padaryti taip, kad mes negalėtume abejoti dieviškąja meile ar mūsų tikrumu visiškai pasitikint Dievu. Rezultatas turėtų būti malda, nukreipta į Dievą visiškai juo pasitikint ne todėl, kad žmonėse yra daug grožio ar teisingumo, bet todėl, kad Dievas yra nesuvokiamai geras.
Lietuvosvalstybe.com
Šaltiniai:
Denise Larder Carmody, John Tully Carmody. Malda pasaulio religijose. Vertė Egdūnas Račius. Vilnius 2001
Annemarie Schimmel. Islamo įvadas. Vertė K. Seibutis. Vilnius 2001