Po Venesuelos – Paryžius. Kodėl Putino „raudonos linijos“ byra viena po kitos

Pastarųjų dienų įvykiai rodo aiškią tendenciją: tai, kas dar prieš metus Maskvos buvo vadinama „neperžengiamomis raudonomis linijomis“, šiandien tampa politine realybe. Ir nebe tik Ukrainoje, bet visame Vakarų–Rusijos santykių lauke.

 

Sausio 3 d. įvykiai Venesueloje ir sausio 6 d. pasirašyta Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos deklaracija Paryžiuje sudaro vieną logišką grandinę, kuri Kremliaus požiūriu atrodo kaip sistemingas spaudimas ir politinis pažeminimas.

 

Venesuela: signalas, kurio Maskva negalėjo ignoruoti

 

Sausio 3 d. Jungtinės Valstijos įvykdė operaciją, kurios metu buvo sulaikytas Venesuelos lyderis Nicolás Maduro. Tai įvyko regione, kurį Rusija pastaraisiais metais laikė svarbia savo geopolitinės įtakos ir sankcijų apėjimo zona.

 

Maskvai Venesuela buvo ne tik ideologinis sąjungininkas. Tai buvo:

 

• atramos taškas energetikos schemoms,

• politinis įrodymas, kad „autoritarinių režimų blokas“ dar egzistuoja,

• simbolis, jog JAV „nedrįs“ imtis tiesioginių veiksmų.

 

Ši iliuzija subliuško. JAV pademonstravo, kad yra pasirengusios veikti tiesiogiai, greitai ir be ilgų diplomatinių ritualų. Ir tai įvyko ne Europoje, o už tūkstančių kilometrų nuo Ukrainos.

Vos po kelių dienų Paryžiuje buvo pasirašyta Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos deklaracija dėl ketinimų, susijusių su daugianacionalinių pajėgų dislokavimu Ukrainoje po paliaubų ar taikos susitarimo.

 

Svarbu pabrėžti: formaliai tai nėra NATO sprendimas ir ne NATO misija. Tačiau politinė realybė čia akivaizdi – kalbama apie NATO valstybių kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, net jei tai vykdoma koalicijos, o ne Aljanso vardu.

 

Britų ir prancūzų politiniai lyderiai atvirai kalba apie karinių centrų, logistinių ir saugumo infrastruktūros objektų kūrimą Ukrainoje po karo. Tai reikštų, kad bet koks bandymas Maskvai „peržiūrėti“ paliaubas automatiškai keltų tiesioginės konfrontacijos su branduolinėmis NATO valstybėmis riziką.

Maskvos požiūriu, tai – tiesioginis to, prieš ką esą buvo pradėtas karas Ukrainoje, įtvirtinimas. Rusijos valdžia jau ketverius metus aiškina, kad jos tikslas – neleisti NATO priartėti prie Rusijos sienų.

• Suomija ir Švedija jau NATO,

• Vakarų karinė infrastruktūra išsiplėtė visame rytiniame flange,

• dabar planuojamas britų ir prancūzų karinis buvimas Ukrainoje.

 

Tai ne tik strateginis, bet ir asmeninis smūgis Vladimirui Putinui, kuris savo valdžią grindė „stipraus lyderio“ mitu. Mitu, kad jis gina Rusiją nuo Vakarų, o ne stumia ją į vis gilesnę izoliaciją.

 

Kodėl „raudonos linijos“ nebeveikia

 

Putino problema šiandien – ne tai, kad Vakarai peržengia jo deklaruojamas ribas. Problema ta, kad jis turi vis mažiau realių priemonių priversti Vakarus sustoti.

 

Atviri kariniai veiksmai prieš NATO valstybes reikštų savižudišką eskalaciją. Hibridinės priemonės Europoje jau seniai nebestebina ir dažnai neutralizuojamos. Retoriniai grasinimai vis dažniau skamba tuščiai – ypač po Venesuelos precedento.

 

Todėl Maskvai lieka du pasirinkimai:

 

• arba „nuryti“ naują realybę ir bandyti ją parduoti vidaus auditorijai kaip „pergalę“,

• arba rizikuoti konflikto plėtimu, kuriam Rusija nėra pasirengusi nei ekonomiškai, nei politiškai.

Paradoksalu, bet būtent Vakarų sprendimas kurti aiškią „po karo“ saugumo architektūrą Ukrainoje gali sumažinti ilgalaikio konflikto riziką. Kuo aiškesnės taisyklės ir atgrasymo mechanizmai, tuo mažesnė pagunda jas testuoti.

 

Tačiau trumpuoju laikotarpiu įtampa neišvengiama. Kiekvienas toks žingsnis Kremliaus propagandoje bus pateikiamas kaip egzistencinė grėsmė, o tai didina riziką neapgalvotiems sprendimams.

 

Vienas dalykas jau aiškus: 2026-ieji Rusijai prasidėjo ne „raudonų linijų“ triumfu, o jų tylia erozija.