Prielaidos Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai atsirasti
Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918-1990. Nepriklausoma Lietuva atsikūrė labai sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje, kurioje kryžiavosi dažnai lėmusių Rytų Europos likimų jėgų -Vokietijos ir Rusijos – interesai. Abi šios valstybės neslėpė noro dominuoti rytiniame Baltijos subregione. Padėtis šioje erdvėje dar labiau susikomplikavo, kai Europos Rytuose vėl atgimė trečioji jėga – Lenkijos valstybė. Varšuvos politikai neabejojo, kad netolimoje ateityje jų laukia negailestinga kova su Berlynu ir Maskva dėl išlikimo. Siekdami sustiprinti savo valstybės potencialą, Lenkijos politikai pasuko maksimalios teritorinės ekspansijos keliu. Lietuva, deja, tapo vienu iš pirmųjų šios ekspansijos objektų.
Natūralu, kad tokioje sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai buvo reikalinga ne tik savanorių kariuomenė, galėjusi apginti kraštą nuo svetimųjų prievartos. Lietuvai buvo reikalinga ir Lietuvos diplomatinė tarnyba, turėjusi įtvirtinti savanorių iškovojimus mūšio lauke, t.y. pasiekti valstybės pripažinimą de jure, išgauti valstybės sieną, atitinkančią lietuvių tautos gyvenamą teritoriją, pripažinimą, pagaliau nustatyti normalius santykius su kaimyninėmis ir ne tik kaimyninėmis valstybėmis, įvesti Lietuvą į besikuriančią tarptautinę bendriją – Tautų Sąjungą. Tai buvo milžiniški uždaviniai tautai, pergyvenusiai daugiau kaip šimtmetį carinės priespaudos ir nuniokotai Pirmojo pasaulinio karo audrų.
Lietuvos URM įkūrimas
Pirmieji Lietuvos diplomatinės tarnybos žingsniai. 1918 metų lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir Užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM), įsteigimo. Priėmus nutarimą, dar reikėjo atlikti parengiamuosius URM įkūrimo darbus, pirmiausia – rasti jos vadovą, bendradarbius, skirti reikalingą finansavimą. To meto sąlygomis, kai krašte viešpatavo suirutė, tai nebuvo labai paprastas uždavinys.
Lapkričio 4 d. prof.Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir Užsienio reikalų ministro postą. Geresnę kandidatūrą į šį postą to meto Lietuvoje vargu ar buvo galima rasti, kad ir dėl tos paprastos priežasties, jog prof.A.Voldemarui svetimų kalbų mokėjimu ir iškalba niekas, arba beveik niekas, negalėjo prilygti. Nuo lapkričio 7 d. prof.A.Voldemaras ėmė eiti Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Pirmuoju Lietuvos užsienio reikalų viceministru tapo Simonas Rozenbaumas, o (generaliniu) sekretoriumi – Petras Klimas. Taip gimė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Savo pirmoje programinėje kalboje, pasakytoje viešame LVT posėdyje lapkričio 14 d., Lietuvos Ministras pirmininkas bei jos užsienio reikalų ministras prof.A.Voldemaras ypač akcentavo Lietuvos tarptautinio pripažinimo būtinybę, pareikšdamas, kad jo vadovaujama Vyriausybė, net nelaukdama oficialaus Lietuvos pripažinimo, stengsis tuoj sudaryti savo užrubežinę atstovybę teisėmis diplomatinių atstovybių. Lapkričio 12 d. prof. A. Voldemaras ir tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras telegramomis susitarė nedelsiant pasikeisti pasiuntiniais. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, tapo Dr.Jurgis Šaulys. Kartu su juo lapkričio 20 d. į Vokietiją išvyko patarėjas Dr.Juozas Purickis, sekretorius J.Penkauskas, diplomatinis kurjeris P.Grajauskas ir spaudos atstovė J.Chodakauskaitė. Pirmasis užsienio valstybės diplomatas, paskirtas prie Lietuvos Vyriausybės – Vokietijos pasiuntinys von Verdy du Vernois. Prieš išvykdamas į Vokietiją, dr.J.Šaulys Vyriausybės buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. Taip prasidėjo Lietuvos diplomatinis pripažinimas bei diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas.
Tuo pat metu prasidėjo ir konkretūs URM kūrimo darbai. 1918 m. lapkričio 12 d. Valstybės Tarybos bute įsteigtas URM Spaudos biuras, o lapkričio 23 d. Lietuvos aidas jau spausdino pirmųjų pareiškimų – prof.A.Voldemaro protestų dėl Vokietijos Valstybės įgaliotinio veiklos Vilniuje. Gruodžio 18 d. Lietuvos aide paskelbti šeši prof.A.Voldemaro įsakymai dėl pirmųjų URM bendradarbių: Valerijos Čiurlionaitės (skiriama prie Spaudos biuro) bei Mato Bagdono (paskirtas Spaudos biuro vadovu nuo lapkričio 12 d.). LVT biuro vedėjas Eduardas Misevičius paskirtas URM reikalų vedėju. Jam pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui. Prie pirmųjų bendradarbių dar paminėtinos dr.S.Jokubauskaitė, J.Zaleskienė, V.Matulaitytė.
Antrojoje Lietuvos Vyriausybėje
Antrojoje Lietuvos Vyriausybėje, vadovaujamoje Mykolo Sleževičiaus, prof.A.Voldemaras išsaugojo Užsienio reikalų ministro postą. Jam išvykus į Paryžių vadovauti Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje, faktiškuoju URM valdytoju paskirtas Augustinas Janulaitis. Kadrų požiūriu URM ypač sustiprėjo 1919 m. pabaigoje, kai iš Paryžiaus grįžo Lietuvos delegacijos nariai, papildė negausias URM darbuotojų gretas: Petras Klimas tapo viceministru, o JAV lietuvis Bronius Kazys Balutis – Politikos departamento direktoriumi. Administracijos reikalus ėmė tvarkyti juristas Juozas Vaitiekūnas. Tarptautinio darbo patirties turintys darbuotojai buvo priimti tikrai laiku, kadangi artėjo gyvybiškai svarbus Lietuvos valstybei momentas – derybos su sovietais dėl Taikos sutarties pasirašymo ir Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Šį sunkų išbandymą jauna Lietuvos diplomatija išlaikė sėkmingai ir 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija ne tik amžiams atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą, bet ir pripažino jai gana plačias teritorijas rytuose.
Pirmųjų URM dienų atmosferą savo atsiminimuose vaizdžiai yra aprašęs P.Klimas: Darbininkų tada buvo nedaug, pasirengimo dar mažiau, bet niekada mano karjeroje aš nemačiau tokio pasišventimo ir tokio darnaus susiklausymo. Dirbome prieš viens kitą nesididžiuodami, vienas kitam nepavydėdami, nesivaržydami tarpusavyje. Visi mokėmės dirbdami ir gyvenome vienodai, be komforto, be pramogų, be kategorijų. Algos buvo skurdžios, bet ir tų kartais ilgus mėnesius negaudavome. Avansus ėmėme iš pasų skyriaus pajamų. Nepaisėme nė valandų. Tekdavo dažnai ir naktį Ministerijoj praleisti. Niekas dėl to nemurmėjo. Asmeninis gyvenimas pasitraukė prieš didelį tikėjimą laisve ir laimėjimu.
URM struktūra, darbuotojai, pasiuntinybės
Lietuvos URM išsikėlus iš Vilniaus į Kauną, pradžioje ji trumpam glaudėsi Ministrų Kabineto rūmų Donelaičio g-vėje III aukšte (tiesiai prieš Lietuvos banką), vėliau įsikūrė adresu Daukanto g-vė 13. Kai 1920 m. vasarą Vilnius buvo trumpam grįžęs Lietuvai, URM pasirinko iš pradžių reprezentacinius Masalskių rūmus, vėliau – gubernatoriaus rūmus, dabartinę Prezidentūrą. Pasak ten dirbusių, abu šie pastatai buvo visiškai nepritaikyti įstaigų darbui.
Lietuvos diplomatinė tarnyba nuo pat pradžių buvo kuriama remiantis europine tradicija – įvesti europinėje diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Skirtumas buvo tik tas, kad pagal tų laikų diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai. Todėl aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.
URM struktūra (taip pat ir Lietuvos diplomatinė tarnyba), norint padaryti ją labiau efektyvią, nuolat kito. Antai 1920 m. gegužės 22 d. buvo nustatyti šie URM etatai: ministras, viceministras, patarėjai bažnyčios ir konsuliniams reikalams, vyresnysis ypatingų reikalų (protokolo) valdininkas. Tuo metu URM turėjo du departamentus (Bendrąjį ir Informacijos). Į Informacijos departamentą įėjo dar ir Telegramų agentūros skyrius, o nuo 1920 m. balandžio 1 d. URM pastangomis įkurta Lietuvos telegramų agentūra ELTA. Jos pirmuoju direktoriumi tapo šveicaras dr.J.Eretas (1926 m. prie URM įsteigtas atskiras nuo ELTOS Spaudos biuras.) Trečiojo dešimtmečio pradžioje URM buvo viena mažiausių Lietuvos ministerijų, joje dirbo tik 33 darbuotojai.
1921 m. kovo 11 d. Steigiamasis Seimas patvirtino naujus URM etatus: ministras, viceministras ir 7 jų specialieji pagalbininkai (juriskonsultas, stilistas svetimoms kalboms, patarėjas bažnytiniais reikalais, konfidencialusis sekretorius, valdininkas ypatingiems reikalams (protokolas), šifruotojas ir slaptojo archyvo tvarkytojas. URM sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). Iš viso Centre dirbo 54 darbuotojai (beje, esant reikalui URM turėjo teisę samdyti ir kitų tarnautojų). Įspūdingai atrodė ELTA – 39 etatai (iš jų 12 užsienyje, vien Berlyne – 5). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Taigi iš viso URM sistemoje tuo metu dirbo 216 diplomatų ir tarnautojų.
Nepaisant tikrai sunkaus kraštui meto, Vyriausybė darė viską, kad Lietuva būtų tinkamai reprezentuojama užsienyje. Pvz., Lietuvos atstovui Vašingtone buvo nustatyta mėnesinė 500 JAV dolerių alga ir dar 100 dolerių skirta reprezentacijai. Lietuvos atstovas Londone per mėnesį gaudavo 125 svarus bei 50 svarų reprezentacijai. Atsižvelgiant į tuometinius dolerio ir svaro kursus, tai buvo daug pinigų.
1923 m. įvyko dar viena tuometinio Lietuvos Ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko inicijuota URM reorganizacija. Naujasis URM statutas numatė šiuos departamentus: Politikos, Administracijos, Teisių bei Ekonomikos. Politikos departamentui buvo pavesta sekti visą politinį darbą, parengti ir vykdyti diplomatinę korespondenciją ir instrukcijas, derybų su užsienio valstybėmis bylas, politinius traktatus ir konvencijas, visokios rūšies politinius aktus ir deklaracijas, sutarčių bei konvencijų vykdymo ir interpretacijos bylas, Lietuvos dalyvavimo tarptautinėse įstaigose taikai išlaikyti bylas ir pan. Administracijos departamento kompetencija – visų administracijos ir su ja susijusių reikalų tvarkymas tiek centriniame aparate, tiek ir atstovybėse užsienyje. Teisių departamentui pavestos tarptautinės teisės srities bylos; Ekonominių reikalų departamentas rūpinosi reikalais, susijusiais su Lietuvos prekyba ir ekonominiais santykiais su užsieniu. Darbo paskirstymas departamentams ir jo prižiūrėjimas buvo viceministro kompetencija. Ministrui nesant, viceministras buvo įgaliojamas pasirašyti už jį einamuosius raštus, parinkti ir skirti tarnautojus, spręsti visus personalo reikalus, valdyti Ministerijos kreditus. Slaptosios korespondencijos tvarkymo reikalams URM turėjo konfidencialų sekretorių, šifruotojus, slaptų archyvų; ceremonialo ir diplomatinių audiencijų reikalams – vyresnįjį ypatingiems reikalams valdininką. Šis statutas įsigaliojo 1923 m. sausio 1 d. 1923 m. pradžioje centriniame aparate dirbo 72 darbuotojai, atstovybėse ir konsulatuose užsienyje – 143 tarnautojai bei diplomatai (iš viso – 215 darbuotojų).
1924 m. sausio 1 d. vėl priimtas naujas URM statutas. Reformos esmė – URM lieka tik du departamentai. Politikos ir Ekonomikos reikalų departamentai sujungiami į vieną, atsiranda ir bendras Teisių-Administracijos departamentas. Politikos ir Ekonominių reikalų departamentui be jau anksčiau apibrėžtų funkcijų pavestas platus informacinis darbas, t.y. Lietuvos spaudos aprūpinimas informacija apie svarbiausius įvykius užsienyje ir užsienio spaudos informavimas apie politinį, ekonominį bei socialinį gyvenimą Lietuvoje. Šios reformos tikslas – sumažinti URM, padaryti jį mobilesnį ir efektyvesnį. Po šios reformos centriniame URM aparate liko tik 52 tarnautojai, dirbančiųjų užsienyje sumažėjo iki 65. Taigi URM per 1 metus sumažėjo nuo 215 iki 117 etatų. Tiesa, jau liepos mėn. Vyriausybė vėl nežymiai (8) papildė URM etatus.
Maždaug nuo trečio dešimtmečio pabaigos (nuo Dovo Zauniaus vadovavimo Ministerijai laikų) įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. Nuo 1929 m. URM įsteigtas naujas Generalinio sekretoriaus etatas, kuris buvo sujungtas su Politikos departamento direktoriaus pareigomis. Pirmasis generalinis sekretorius – Dovas Zaunius. 1929 m. pradžioje URM dirbo 140 tarnautojų ir diplomatų (62 centre, 78 – užsienyje). 1931 m. vasario 24 d. URM įsteigta Protokolo šefo pareigybę. Ketvirto dešimtmečio pradžioje dirbančiųjų URM skaičius vėl išaugo iki 220 (75 centriniame aparate, 145 – užsienyje) .
Taigi nuo kelių darbuotojų 1918 metais buvo išsiplėsta iki 220 etatų 1931 m. Panašaus dydžio Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo ir okupacijos išvakarėse (tik pakito dirbančių centriniame aparate ir užsienyje santykis): 1940 metų pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje.
1918-1940 m. laikotarpiu Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.
URM ir diplomatinė tarnyba okupacijos metu
Nujausdamas neišvengiamai artėjančią okupaciją, 1940 m. gegužės 31 d. užsienio reikalų Ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S.Lozoraitis, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P.Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J.Šaulys. Diplomatijos vadovas ir jo pavaduotojai buvo paskirti gavus Respublikos Prezidento A.Smetonos pritarimą.
Tai buvo įvykdyta labai laiku. Užsienyje likusiai Lietuvos diplomatinei tarnybai paskirta teisėta vadovybė ir Lietuvos diplomatinė tarnyba įgaliota veikti okupacijos sąlygomis. Kaip tik dėl šių priežasčių diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš krašto aneksavimą. Beje, iš užsienyje tuo metu buvusių Lietuvos diplomatų su sovietais bendradarbiauti sutiko, berods, tik buvęs pasiuntinybės Londone patarėjas H.Rabinavičius.
Atsakydama į pasiuntinių pasipriešinimą, sovietų valdžia ėmė kryptingai naikinti Lietuvos diplomatinę tarnybą bei krašte likusius jos narius. Dalis jų netrukus atsidūrė Sibire. Kitus, tebegyvenusius užsienyje, bandyta apgaulės keliu įkalbėti grįžti į Lietuvą. Kai tai nepavyko, iš jų buvo atimta Lietuvos pilietybė, konfiskuotas turtas. Po Lietuvos aneksijos URM ir diplomatinė tarnyba buvo griaunamos planingai. Rugpjūčio 8 d. LTSR URM generalinis sekretorius Pijus Glovackis pasirašė telegramą, sustabdančią LR pasiuntinybių ir konsulatų veiklą užsienyje. Jau kitą dieną sudaryta URM likvidacinė komisija. O dar po dienos, rugpjūčio 10 d., pareikalauta, kad iki rugpjūčio 25 d. iš Lietuvos išsikraustytų užsienio pasiuntinybės ir atstovybės. URM likvidacinė komisija darbą baigė tikrai stachanovietišku tempu – rugsėjo 19 d.
Tuo pat metu Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos auksą ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. O Paryžiuje į Lietuvos pasiuntinybės rūmus įsikraustę sovietų diplomatai pasisavino net pasiuntinio P.Klimo asmeninius daiktus.
Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos 1918-1940 m. rezultatai
Pirmojo pasaulinio karo bangose atgimusi Lietuva to meto Europos valstybių buvo sutikta taip, kaip sutinkamas nelaukto kūdikio gimimas. Beje, jų požiūriu kūdikis gimęs nevisiškai sveikas, t.y. ne tik silpnos sveikatos, bet ir kamuojamas specifinių ligų – teritorinių ginčų su kur kas didesniais ir Europos geopolitinėje architektūroje žymiai didesnį svorį turinčiais kaimynais. Šie teritoriniai ginčai (su Lenkija dėl Rytų Lietuvos ir Vilniaus, su Vokietija – dėl Klaipėdos) sunkia našta gulė ant jaunos Lietuvos valstybės pečių per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį. Todėl nenuostabu, kad šimtmetines valstybingumo tradicijas turinti Lietuva didžiųjų Europos valstybių de jure pripažinimo sulaukė net vėliau nei analogiškų tradicijų visiškai neturinčios Latvija bei Estija, t.y. tik 1922 m. pabaigoje. Antra vertus, bandžiusi susigrąžinti prievarta atplėštą Vilnių Lietuva atsidūrė revizionistinių valstybių stovykloje. „Revizionistai per prievartą”- tai tiksliausias lietuvių padėties tarp dviejų pasaulinių karų apibūdinimas. Ši nenatūrali Lietuvai geopolitinė padėtis pagimdė ir nenatūralią geopolitinę orientaciją, t.y. atsvaros prieš Lenkiją ieškojimą Berlyno-Maskvos ašyje. Ši pavojinga Lietuvai politika rėmėsi teze, jog raktas nuo Vilniaus guli Berlyne ir Maskvoje. Kaip parodė tolimesni įvykiai, ši tezė nebuvo nepagrįsta, tačiau atgavusi Vilnių Lietuva pusei šimtmečio prarado nepriklausomybę.
1918-1940 m. LR URM ir diplomatinei tarnybai teko veikti ypač sunkiomis aplinkybėmis, dažniausiai balansuojant ant konfrontacijos ribos, o kartais net ir konfrontuojant su žymiai galingesnėmis už Lietuvą valstybėmis. Antra vertus, akivaizdu, kad būtent diplomatinei tarnybai per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį teko spręsti uždavinius, turėjusius gyvybinės svarbos lietuvių tautai ir jos atkurtos valstybės egzistencijai. Atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis 1923 m. Lietuva gavo išėjimą prie jūros per Klaipėdos uostą ir kovos dėl Vilniaus 1920- 1939 m. pobūdį galima teigti, kad Lietuvos diplomatų vaidmuo valstybės gyvenime buvo reikšmingesnis už kitų valstybės institucijų, taip pat ir jos kariuomenės, vaidmenį.
Žinoma, ne viskas jaunai Lietuvos diplomatijai sekėsi. Tačiau neverta pamiršti trivialaus posakio, jog diplomatija – tai galimybių menas. Tai ypač taikytina mažoms valstybėms. Antra vertus, negalima pamiršti ir to fakto, kad Lietuvos diplomatija 1918-1940 m. sprendė nepalyginamai sunkesnes problemas nei, tarkim, Latvijos ar Estijos. Konfliktai su Lenkija ir Vokietija dėl Vilniaus ir Klaipėdos tuo metu buvo europinio lygio politikos problemos. Reikia konstatuoti, jog Lietuvos diplomatija iš šios kovos išėjo nenugalėta. Daug pasako jau pats faktas, kad XX amžiaus pabaigoje Lietuvos valstybė atsikūrė ir su Vilniumi, ir su Klaipėda. Tai pirmas toks atvejis vos ne tūkstantmetėje Lietuvos valstybės istorijoje.
Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940-1990 metais
Nepripažinimo politika. Okupacijos laikotarpiu Lietuvos diplomatinė tarnyba, vadovaujama aukščiausiojo Lietuvos valstybės de jure legalaus pareigūno Stasio Lozoraičio-vyresniojo (1942-1945 laikinai S.Lozoraitį pavadavo J.Šaulys), įvairiomis formomis energingai kovojo už Lietuvos laisvę ir valstybingumo atkūrimą. Svarbiausias diplomatinės tarnybos uždavinys okupaciniu laikotarpiu – rūpintis, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Iš dalies šį tikslą pasiekti pavyko.
1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas (kurios netrukus buvo užšaldytos). Ir vėliau ne kartą iš Vašingtono skambėjo vieši pareiškimai dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos nepripažinimo. Nepripažinimo politikos perspektyvos kurį laiką atrodė labai miglotos po to, kai 1975 m. liepos mėnesį JAV prezidentas Gerald Ford pasirašė Helsinkio aktą. Šis parašas leido sovietams teigti, jog pripažindamos pokarinių sienų Europoje teisėtumą JAV tuo pačiu legitimizuoja ir Baltijos valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ta proga 1975 m. lapkričio 13 d. JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad Helsinkio aktais legitimizuojamos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t.y. kad JAV ir toliau nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, JAV diplomatai (pvz., JAV ambasadorius prie ESBK Max Kampelman), remdamiesi Sovietų Sąjungos Helsinkio aktais prisiimtais įsipareigojimais, ne kartą reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų. Ypač reikšmingos paramos kovotojai už laisvą Lietuvą susilaukė iš prezidento Ronald Reagan administracijos. Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį nepripažinimo politikos, gal ir ne visada nuosekliai, laikėsi ir dauguma kitų Vakarų valstybių.
Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po S.Lozoraičio-vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr.Stasys Bačkis. Šiame poste dr.S.Bačkis dirbo iki pat Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo (1991 m. rugsėjo 6 d.). Tiesa, nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Finalinėje kovos už Lietuvos Nepriklausomybę stadijoje užsienyje likusi diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais. Tie diplomatinės tarnybos nariai, kuriems leido amžius (S.Lozoraitis-jaun., V.Dambrava ir kiti), vėliau sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.
Lietuvosvalstybe.com
Šaltiniai: urm.lt informacija (Dr. VYTAUTAS ŽALYS)
Cituojant ar platinant lietuvosvalstybe.com informaciją būtina nuoroda į informacijos šaltinį.